10.jpg)
Į šį renginį susirinko daug gyventojų bei darbuotojų. Renginys prasidėjo eisena nuo sporto aikštės iškilmingai skambant dainai “Lietuva brangi“. Visi eisenos dalyviai nešėsi pačių pasigamintas Lietuvos trispalves vėliavėles, o merginos tautiniais rūbais iškilmingai nešė didelę mūsų trispalvę vėliavą. Skambant tautinei giesmei vėliava mūsų pensionate buvo iškelta. Įžanginį žodį tarė gerbiamas pensionato direktorius Romualdas Jovaiša bei direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Jovita Andrijauskienė. Renginio vedantieji šiek tiek papasakojo apie Lietuvos praeitį ir skaitant pensionato gyventojams eiles, skirtas šiai progai, ąžuolo vainikais buvo apdovanoti visi mūsų pensionato varduvininkai - Mindaugai. Antroji šventės dalis persikėlė į pensionato aktų salę, kur socialinė darbuotoja kultūriniam užimtumui su visais šiame užimtume dalyvaujančiais pensionato gyventojais, buvo paruošę įdomią ir gražią programą. O šventę užbaigė vyriausioji socialinė darbuotoja Irena Gimbutienė šiomis poeto Petro Panavo eilėmis:
Sukūrėm Lietuvą. Iš rausvo molio, gelsvo žvyro.
Iš bėgančio vandens ir girių žalumos.
Sukūrėm - kaip visi pasaulyje – Tėvynę.
Sukūrę dar pridėjom tolumos.
Birželio 24-oji. Renkasi Joninių šventės dalyviai. Prie laužo pradeda šokti raganos ir velniai, bet viena ragana juos nuveja. Vaidilutė pradeda prakalbą, jog šiandien pušynėlyje pasklido gausus būrys šios šventės dalyvių dainas dainuodami, įvairių rūšių gėles vainikams rinkdami. Paminėdama, jog ši diena skirta Jonams ir Janinoms sukviečia juos visus į nedidelį ratelį. Tardamas keletą žodžių Jonus ir Janinas pasveikina gerb. pensionato direktorius R.Jovaiša ir apvainikuoja ąžuolo vainikais.
Šventės metu neapsieita ir be kupolės dabinimo bei vainikų plukdymo. Kaip žinia, vainiko reikšmė Joninių šventėje ypatinga. Apskritas, pabaigos neturintis vainikas reiškia amžinybę ir darną, žmogaus dvasinį tyrumą. Nors vainikais tą naktį puošiasi visi, bet jis visų pirma jaunų, netekėjusių mergelių puošmena. Tai doros ir skaistybės simbolis. Kad vainikas turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, reikia žolynus surinkti iš septynių laukų, septynių rūšių.
Vienam gyventojui pavyko rasti ir žydintį paparčio žiedą...
Šventę vainikavo Joninių laužas bei smagūs šokiai, kur jaunimas galėjo linksmai pasišokti.
0.normal.jpg)
ŠILUTĖS PENSIONATO SPORTO ŠVENTĖ
2009 metų gegužės 26 d. pensionate vyko sporto šventė. Ši šventė, tapusi tradiciniu kasmetiniu renginiu, gausiai subūrė Šilutės pensionato gyventojus bei darbuotojus. Šventės atidarymas pradėtas sveikinimo žodžiais, kuriuos ištarė šio renginio organizatorė A.Tarozienė. Visiems dalyviams gerų startų, puikių finišų linkėjo direktorius R.Jovaiša. Po to savo sportinį sveikinimą susirinkusiems įteikė Rusnės specialiosios mokyklos sporto treneris V.Škimelis bei su juo atvykusi krepšinio komanda. Tądien pensionato gyventojai išbandė jėgas nuotaikingose estafetėse, linksmose „šeimyninėse“ rungtyse, draugiškose krepšinio varžybose. Visiems dalyvavusiems įteikti prizai bei saldžios dovanos. Įspūdinga šventės kulminacija tapo gausybė balionų, paleistų į dangų. Lietuvos tūkstantmečio proga balionai buvo padabinti žaliais, geltonais, raudonais balandžiais. Visus lydėjo gera nuotaika bei puiki savijauta, sportinė dvasia.
Mamos – tai mūsų pradžia.
Jų dėka mes esame čia.
Jų dėka mes galime džiaugtis ir džiuginti jus...
Jos, lyg gėlės, kurios leidžia prasiskleisti žiedams...
Jos, lyg angelai, kurie parodo mums šviesiausią kelią...
Tik reikia matyti ir pastebėti tai...
Savo kūrybos eilėmis, šventinį „Motinos dienos“ minėjimo rytmetį, gegužės 1 d. 10 val. pradėjo Klaipėdos „Baltijos gyvenimo meno labdaros ir paramos fondo“ jaunimas su vadovėmis atvykę į Šilutės pensionatą. Gražų, saulėtą rytą jaunimo grupė surengė įsimintiną, nuotaikingą koncertą. Nenuostabu, kad pensionato gyventojai, jų atvykstant laukė stoviniuodami lauke. Šie jauni, drąsūs, ištvermingi, jautrūs žmonės pakerėjo ne vieną savo bendravimu, žingeidumu, optimizmu, veržlumu. Juos vadiname savo draugais, nes mūsų draugystė tęsiasi jau kelerius metus. Jie kaip angelai, aplanko mus didžiausių, nuostabiausių švenčių progomis. Atsiveža dovanas, o svarbiausia begalinį norą būti šalia ir švęsti kartu...
Už tas nuostabias akimirkas, patirtus įspūdžius ilgai dėkojo pensionato gyventojai, darbuotojai vis klausdami – „kada atvyksite?“. Atsakymas – „kada pakviesit, gal rytoj?“ – netrikdė. Jie mūsų draugai!
VELYKOS
Velykos! Velykos! Pavasario šventė!
Ir bundančioj žemėj taip miela, šviesu,
Žibutės dabina upelio pakrantę,
Žibutės dabina mūs širdis visų.
Velykos – čirena linksmi vyturėliai
Velykos – taria laukai ir šilai.
Tuoj skleisis, tuoj skleisis čia baltosios gėlės
Ir liepose švilpaus visi inkilai.
Su parskrendančiais paukščiais, su gyvybe brandinančiais medžių pumpurais ir šiltesniu saulės spinduliu į mūsų namus ateina Velykos – viena puikiausių pavasario švenčių.
Paminėti Šv. Velykų susirinkome balandžio 14-ą dieną. Šia proga visus pasveikino pensionato direktorius R. Jovaiša. Pensionato gyventojai skaitė eiles skirtas šiai dienai. Visus sužavėjo spektaklis „Žvirblio vestuvės“, kurį režisavo V. Jovaišienė.
Velylų proga buvo organizuota velykinė parodėlė, kurioje savo darbelius eksponavo darbinio užimtumo grupelės.
Neapsieita ir be pramogų - po pietų nemažas būrys gyventojų susirinko lauke žaisti velykinių žaidimų, iš kurių vienas populiariausių yra margučių ridenimas.
Velykos - tai toks pilnas pavasariško gaivumo žodis. Jis dvelkia ramybe, šiluma, o svarbiausia švente. Juk ir yra šventė, yra ir turi būti. Kaip atpildas tiems, kurie ieško. Kiekvienam kitokia ir visiems sava.
PARODA “MES ORIGINALŪS SAVO PAPRASTUMU”
Šiemet pensionato keramikos užimtumo grupė “Molinukas“ nuolat eksponuoja savo gaminius įvairiose parodose.
Š.m. vasario 2 d. Šilutės miesto F.Bajoraičio vaikų bibliotekoje buvo atidaryta gyventojų sukurtų keramikos dirbinių paroda pavadinimu – „Mes originalūs savo paprastumu“. Gyventojai su didžiuliu atsakingumu ir jauduliu ruošėsi šiai parodai. Dauguma jų perdėtai nuogastavo, kad galbūt, bus per mažai darbų, tačiau jie gražiai užpildė bibliotekos galerijos erdvę ir, manome, nudžiugino į parodą atėjusius lankytojus.
Ši paroda – tarsi įvairių meninės kūrybos etapų bei naudotų technikų apžvalga. Visi darbeliai parodos dalyvius stebino ir džiugino savo paprastumu ir begaliniu nuoširdumu. Akivaizdu, kad kiekvienas kūrinėlis minkytas ir lipdytas labai kruopščiai ir atsakingai su tikra meile savo kūriniui.
Parodos atidaryme dalyvavę darbų autoriai:D.Balčiauskas, K.Razma, A.Daržinskas, T.Roga, V. Ramanauskas, R.Blažytė džiaugėsi sakydami, „jog visi sukurti molinukai yra tarsi patvirtinimas, kad mes esame, pasižymintys tokiais jausmais, troškimais, mintimis, kas mumyse slypi ir telpa“.
Susidomėjimas molio darbų kūryba ir lankytojų buvimas tik įrodė, kad parodos metu eksponuojamas keramikos menas turi išliekamąją vertę; reiškia, tai – ne vienadienė akcija. Todėl jau kovo mėnesį buvome pakviesti toliau eksponuoti parodą ir Šilutės rajono Pagrynių kaimo bibliotekoje.
Esame dėkingi organizatoriams, bibliotekų vedėjams už tikrai šiltą priėmimą bei sudarytą galimybę išreikšti save, būti įvertintiems ir pastebėtiems.
ŽEMĖS DIENA
Kovo 20 d. minima pasaulinė Žemės diena, astronominis pavasaris. Šiomis dienomis ateina pavasario lygiadienis – dienos ir nakties ilgumas
Visus susirinkusius pasveikinę pensionato direktorius R. Jovaiša bei vyriausioji socialinė darbuotoja I.Gimbutienė kvietė gražinti savo kraštą, nebūti abejingiems aplinkos problemoms. Renginio organizatoriai šia proga priminė, kad nepaisant visų pastangų, mūsų planetos, Žemės oras, vanduo ir dirva toliau beatodairiškai nuodijami. Gyvūnų ir augalų rūšys sparčiai nyksta visame pasaulyje deginant žolę bei naikinant gyvąją gamtą. Klimato kaita, lydima potvynių ir uraganų, iš mokslinės fantastikos virto baisia realybe. Pasaulio lyderiai bejėgiškai skėsčioja rankomis, nesugebėdami susitarti dėl globalinių problemų sprendimo. Vis tik visos žmonijos dėka pagal savo galimybes siekiama saugoti, švarinti bei puoselėti savo Žemę, aplinką. Šiai progai daug kur sodinami medeliai, keliami inkilai paukščiams, tvarkomi miškai, parkai.
Šilutės pensionato gyventojai merkė spalvotas popierines gėles ir skaitė pačius gražiausius sveikinimus Žemei. Renginio organizatoriai buvo parengę užduočių, kur reikėjo atspėti į stiklinaites supiltų sėklų ir džiovintų vaistažolių pavadinimus. Buvo paprašyta, kad visi gerbiantys save bei mylintys savo aplinką susikibtų rankomis ir ištartų: „Žmogau, padėk savo darbu puoselėti Žemę, neterški jos, nešiukšlink, saugok ir puoselėk. Tavo pastangos ir geri darbai liks ateinančioms kartoms. Gyvenk taip, kad kiekviena tavo diena būtų Žemės diena“. Po priesaikos į dangų buvo paleisti balandžiai, kaip švaros bei Žemės puoselėjimo simbolis.
GYVENTOJŲ IŠVYKA Į KINO FILMĄ „LŪŠNYNŲ MILIJONIERIUS“
Filme „Lūšnynų milijonierius“ aštuoniolikmečio vaikino lūpomis pasakojama apie tikrąją Indiją – kontrastų šalį, kurioje įmanoma viskas: skurdas, elgetavimas, neraštingumas, religijų kova, griežtos tradicijos, čia pat prabangūs milijonierių rūmai, prabanga, sparčiai kylantis naujasis pasaulinio lygio informacinių technologijų centras... Aštuoniolikmetis Džamalis Malikas dalyvauja indiškoje „Kas nori tapti milijonieriumi?“ žaidimo versijoje. Kiekvienas užduotas klausimas - asmeniškai išgyventas teisingas atsakymas, patirtas realiame vaikinuko gyvenime. Prieš akis plaukia skurdžios ir alkanos vaikystės prisiminimai, pirmieji susidūrimai su gatvės gaujomis, mylimos draugės veidas... Kiekvienas Džamalio prisiminimas atskleidžia atsakymus į klausimus, kuriuos vaikinas išgirdo žaidime „Kas nori tapti milijonieriumi?“ Tai jautrus ir atviras pasakojimas apie tai, ką sužinome ir išmokstame gyvenimo mokykloje, kurioje teisingai išspręstas matematikos uždavinys beveik nieko nereiškia, o atsakymus surasti dažniausiai tenka savarankiškai...
KNYGNEŠIO DIENA
Knyga – ji tokia svarbi pasaulyje! Knyga – tai lobynas, kuriame slypi žmonių kultūra, sukaupta patirtis, informacija, praeitis, dabartis ir pamatai ateičiai! Gebėjimas rašyti knygą – kurti – tai ypatingas apdovanojimas. O kaip tai svarbu tautai, kuri rašo savo gimtąja kalba! Kalba – tai pats svarbiausias tautos ir valstybės egzistavimo rodiklis, todėl jos išsaugojimas būtinas. 1864 – 1904 metais, kai Rusijos caras draudė lietuvišką spaudą, lietuvių kalba buvo marinama, bet nebuvo sužlugdyta. Tik todėl, kad atsirado žmonių, kurie negailėjo savęs ir gimtąją kalbą platino slapčia. Tie žmonės – tai knygnešiai, kuriuos būtų galima pavadinti šventaisiais, juk sakoma „knygnešių šventa gadynė”...
Š.m. kovo 16-ąją, pensionato bibliotekoje, būrys gyventojų bei darbuotojų susirinko paminėti knygnešio dienos. Pensionato direktorius R.Jovaiša renginį pradėjo šiais žodžiais: „Knygnešių atminimas gyvas. Jie pelnė mūsų pagarbą ir padėką. Į istorija tenueina gūdūs vergovės metai, kai buvo draudžiama mūsų gimtoji kalba ir malda, plėšiama Dievo ir tėvynės meilė iš mūsų lūpų ir širdies“. Gyventojai A.Aušra, V.Sadauskienė ir L.Laureckytė skaitė lietuvių poetų eilėraščius skirtus šviesiam knygnešių atminimui. Socialinės darbuotojos priminė šiek tiek istorijos faktų apie Lietuvos knygnešius, kurie Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį: spaudos draudimo metais platino lietuviškas knygas, pirmieji suprato, kad turi nepasiduoti rusinimui. Knygnešiai – valstiečiai, ūkininkai, dvasininkai, inteligentija – stojo į kovą už gimtąjį žodį, lietuvišką raštą, kalbą, autentiškumą. Taip, su derama pagarba, šiems į istoriją patekusiems žmonėms paminėti ir susirinkome šį gražų pavasario rytmetį.
